vienavišis

vienavìšis, -ė adj., smob. (2) vienturtis: Anas vienavìšis, bagotas Ut. Kur jau vienavìšis, tai dažniausia išdykęs Ut. Duktė vienavìšė – mergink! Ktk. Paėmė kokią ten mergą vienavìšę su dideliu kraičiu: mat tokiai nereikėjo plėšytis su seserim Trgn. Kvyklienė, prisikėlusi nuo kėdės savo vienavišį sūnelį, parsiveda namo rš. ║ vienintelis šeimoje kitos lyties vaikas: Jos kavalierius vienavìšis, ir žemė jam vienam visa liks: seseris išpasogijo Trgn. ║ vienas atvestas (apie jauniklį): Avytė užaugo didelė, matai, vienavišė Ktk.